Vaiko raida antraisiais gyvenimo metais yra vienas dinamiškiausių ir labiausiai tėvus džiuginančių etapų. Tai laikas, kai mažyliai pradeda aktyviau tyrinėti pasaulį, tarti pirmuosius sakinius ir rodyti savo charakterį. Tačiau būtent šiame amžiuje tėvai, stebėdami savo atžalą bendraamžių būryje ar žaidimų aikštelėje, kartais pastebi tam tikrus skirtumus. Nors kiekvienas vaikas vystosi savo tempu, egzistuoja tam tikri raidos signalai, kurie gali rodyti autizmo spektro sutrikimą (ASS). Dažnai šie požymiai yra labai subtilūs ir lengvai supainiojami su tiesiog „lėtesne raida” ar „sunkiu charakteriu”, todėl gebėjimas juos atpažinti laiku yra kritiškai svarbus tolimesnei vaiko gerovei.
Socialinės sąveikos ypatumai: daugiau nei tik akių kontaktas
Vienas iš labiausiai paplitusių mitų yra tai, kad autistiški vaikai visiškai nevengia akių kontakto. Realybėje situacija yra kur kas sudėtingesnė. Dviejų metų vaikas, turintis autizmo bruožų, gali žiūrėti į akis, tačiau daryti tai rečiau, trumpiau arba tik tuomet, kai ko nors labai nori. Tačiau socialinės sąveikos sunkumai pasireiškia ne tik žvilgsniu.
Svarbiausias aspektas, kurį tėvai dažnai praleidžia, yra bendro dėmesio (angl. joint attention) stoka. Tai gebėjimas dalintis įspūdžiais su kitu žmogumi. Tipiškos raidos dviejų metų vaikas dažnai rodo pirštu į lėktuvą danguje ar šuniuką gatvėje, norėdamas, kad tėvai taip pat tai pamatytų. Jis atsisuka pažiūrėti į tėvų reakciją.
- Nerodo pirštu į objektus: Vaikas gali nenaudoti rodomojo piršto, kad atkreiptų jūsų dėmesį į tai, kas jį sudomino.
- Neatneša daiktų parodyti: Mažylis retai atneša žaislą ar rastą daiktą tėvams tiesiog tam, kad „pasigirtų” ar pasidžiaugtų kartu.
- Ignoruoja kvietimą žaisti: Vaikas gali atrodyti abejingas, kai kiti vaikai ar tėvai bando jį įtraukti į bendrą veiklą, pirmenybę teikdamas vienišam žaidimui.
- Nereaguoja į vardą: Atrodo, lyg vaikas turėtų klausos problemų, nes neatsisuka šaukiamas vardu, nors puikiai girdi atidaromo saldainių pakelio čežėjimą.
Komunikacijos vėlavimas ir netipiškas kalbos naudojimas
Daugelis tėvų sunerimsta, jei jų dvimetis dar nekalba sakiniais. Nors kalbos vėlavimas yra dažnas autizmo požymis, svarbiau yra ne tai, kiek žodžių vaikas moka, o kaip jis komunikuoja. Net ir nekalbantis tipiškos raidos vaikas bandys susikalbėti gestais, mimika ar garsais. Tuo tarpu autistiškas vaikas gali neturėti motyvacijos komunikuoti socialiniais tikslais.
Echolalija ir neįprasta intonacija
Kai kurie autistiški dvimečiai gali turėti gausų žodyną, tačiau naudoti jį neįprastai. Vienas iš ryškių požymių yra echolalija – tai frazių ar žodžių kartojimas be tiesioginės prasmės. Pavyzdžiui, paklausus „Ar nori gerti?”, vaikas vietoje atsakymo „Taip” pakartoja „Nori gerti”.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į vaiko balso toną. Jis gali būti monotoniškas, „robotiškas” arba neįprastai aukštas, tarsi dainuojantis, neatitinkantis situacijos emocinio konteksto.
Stereotipinis elgesys ir žaidimo ypatumai
Būdas, kaip vaikas žaidžia su žaislais, gali suteikti labai daug informacijos apie jo neurologinę raidą. Dvejų metų vaikai paprastai jau pradeda demonstruoti simbolinį žaidimą – maitina lėlę, stumdo mašinėlę imituodami variklio gausmą ar deda kaladėlę prie ausies kaip telefoną.
Autistiškiems vaikams simbolinis žaidimas dažnai yra didelis iššūkis. Vietoje to, jie gali susitelkti į detales arba pasikartojančius veiksmus:
- Rikiavimas: Vaikas valandų valandas gali rikiuoti mašinėles, kaladėles ar kitus daiktus į vieną liniją ir labai supyksta, jei ši tvarka sutrikdoma.
- Dėmesys detalėms: Vietoje to, kad važinėtų mašinėle, vaikas gali gulėti ant pilvo ir stebėti besisukančius ratus arba nuolat atidarinėti ir uždarinėti dureles.
- Savistimuliacija (Stiminimas): Tai pasikartojantys kūno judesiai, tokie kaip rankų plasnojimas, lingavimas, sukimas ratu ar pirštų lankstymas priešais akis. Tai padeda vaikui nusiraminti arba susikaupti.
- Prisirišimas prie neįprastų objektų: Vaikas gali jausti stiprų poreikį visur nešiotis ne minkštą žaislą, o, pavyzdžiui, šaukštą, virvelę ar akmenuką.
Sensorinis jautrumas: kai pasaulis tampa per intensyvus
Sensorinės integracijos sutrikimai yra labai dažni tarp autistiškų vaikų, tačiau tėvai tai dažnai nurašo vaiko „ožiukams” ar išrankumui. Dviejų metų vaiko nervų sistema dar tik mokosi apdoroti informaciją, tačiau autizmo atveju reakcijos būna kraštutinės.
Vaikas gali būti hiperjautrus (padidėjęs jautrumas) arba hipojautrus (sumažėjęs jautrumas) tam tikriems dirgikliams:
- Garsai: Vaikas dengiasi ausis išgirdęs dulkių siurblį, plaukų džiovintuvą ar net garsesnį juoką.
- Lytėjimas: Priešinasi tam tikrų audinių drabužiams, etiketėms, nemėgsta būti purvinas ar liesti smėlį, žolę, plastiliną.
- Maistas: Ypatingas išrankumas maistui ne tik dėl skonio, bet ir dėl tekstūros ar spalvos. Vaikas gali valgyti tik „traškius” arba tik „šviesios spalvos” produktus.
- Skausmas: Gali atrodyti, kad vaikas nejaučia skausmo nukritęs, arba atvirkščiai – verkia nuo švelnaus prisilietimo.
Regresas: įgytų įgūdžių praradimas
Tai vienas iš labiausiai nerimą keliančių ženklų, kurį tėvai dažnai praleidžia arba bando racionalizuoti (pvz., „gal jis tiesiog pavargo”). Apie 15–30 % autistiškų vaikų patiria raidos regresą. Tai dažniausiai nutinka tarp 18 ir 24 mėnesių.
Jei vaikas anksčiau tarė kelis žodžius (pvz., „mama”, „tiatia”), mojavo „ate-ate”, bet staiga nustojo tai daryti ir tapo uždaresnis – tai yra labai rimtas signalas („raudona vėliava”), reikalaujantis nedelsiant kreiptis į specialistus. Įgytų įgūdžių praradimas niekada neturėtų būti ignoruojamas.
„Patogaus vaiko” sindromas
Paradoksalu, tačiau kartais autizmo požymiai praleidžiami būtent todėl, kad vaikas yra „labai geras”. Tėvai džiaugiasi, kad jų dvimetis gali valandų valandas žaisti vienas savo kambaryje, nereikalauja dėmesio, „neina iš proto”.
Toks pasyvumas ir nereiklumas socialiniam kontaktui gali būti klaidingai interpretuojamas kaip savarankiškumas. Tačiau dviejų metų amžiaus vaikui natūralu siekti tėvų dėmesio, norėti būti šalia ir įtraukti suaugusius į savo pasaulį. Jei vaikas gyvena tarsi „savo burbule” ir jam visiškai pakanka jo paties draugijos – verta atidžiau stebėti kitus raidos aspektus.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Tėvams, susiduriantiems su galimybe, kad jų vaikas gali būti autistiškas, kyla daugybė klausimų. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių:
Ar mano vaikas gali „išaugti” šiuos požymius?
Nors vaikai augdami keičiasi ir mokosi naujų įgūdžių, autizmas yra neurologinė būklė, kuri savaime „neišaugama”. Tačiau ankstyva intervencija ir terapija gali žymiai pagerinti vaiko gebėjimą bendrauti, mokytis ir prisitaikyti, todėl simptomai gali tapti mažiau pastebimi ar trukdantys.
Ar aš kaltas, kad mano vaikas turi autizmo požymių?
Vienareikšmiškai ne. Autizmas nėra sukeliamas tėvų auklėjimo klaidų, meilės trūkumo ar streso. Tai sudėtingas genetinių ir aplinkos veiksnių derinys, kurio tėvai negali kontroliuoti.
Kuo skiriasi kalbos vėlavimas nuo autizmo?
Vaikai, turintys tik kalbos vėlavimą, paprastai stengiasi kompensuoti žodžių trūkumą kitais būdais – gestais, mimika, akių kontaktu. Jie nori bendrauti, tik negali to padaryti žodžiais. Autistiški vaikai dažnai turi sunkumų su pačia komunikacijos motyvacija ir socialiniu suvokimu, ne tik su žodžių tarimu.
Ką daryti, jei įtariu autizmą?
Nelaukite. Kreipkitės į savo šeimos gydytoją ir prašykite siuntimo pas vaikų raidos specialistą ar neurologą. Lietuvoje taip pat galima kreiptis į Ankstyvosios reabilitacijos tarnybas. Kuo anksčiau pradedama pagalba, tuo geresnių rezultatų pasiekiama.
Ankstyvosios diagnostikos ir pagalbos reikšmė
Pastebėjus nerimą keliančius požymius, natūralu jausti baimę ar norą neigti situaciją, tikintis, kad viskas susitvarkys savaime. Tačiau svarbu suprasti, kad autizmo diagnozė (arba jos įtarimas) nekeičia to, kas yra jūsų vaikas. Jis išlieka tas pats mylimas, unikalus mažylis su savo talentais ir asmenybe. Etiketė ar diagnozė tėra įrankis, padedantis atrakinti duris į reikiamą pagalbą.
Smegenų plastiškumas pirmaisiais gyvenimo metais yra didžiausias, todėl tikslingi užsiėmimai (logopedo, ergoterapeuto, psichologo pagalba) gali padėti suformuoti neuronines jungtis, kurios palengvins vaiko bendravimą ir adaptaciją ateityje. Tėvų pastabumas ir drąsa ieškoti atsakymų yra didžiausia dovana, kurią galite suteikti savo vaikui, padedant jam atskleisti visą savo potencialą, nepriklausomai nuo jo neurologinių ypatumų.
