Pastebėjus ant vaiko ar suaugusiojo odos nedidelius, perlamutrinio atspalvio mazgelius, pirmoji reakcija dažnai būna noras juos pašalinti – nukrapštyti, išspausti ar nudraskyti. Tai visiškai natūralus instinktas, ypač kai dariniai atrodo panašūs į paprastus spuogelius ar inkštirus. Tačiau dermatologai vieningai įspėja: savarankiškas mechaninis šių darinių, vadinamų užkrečiamaisiais moliuskais, šalinimas yra viena didžiausių klaidų, kurią gali padaryti pacientai. Nors ši virusinė odos liga dažniausiai nėra pavojinga gyvybei ir ilgainiui gali praeiti savaime, netinkamas elgesys su bėrimais gali sukelti rimtų komplikacijų, išplitusią infekciją ir visam gyvenimui liekančius randus. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kodėl gydytojai griežtai draudžia liesti šiuos darinius ir kokie yra saugūs gydymo būdai.
Kas iš tikrųjų yra užkrečiamasis moliuskas?
Užkrečiamasis moliuskas (lot. Molluscum contagiosum) – tai virusinė odos infekcija, kurią sukelia Poxviridae šeimos virusas. Nors pavadinimas gali skambėti egzotiškai ar net gąsdinančiai, tai yra viena dažniausių odos ligų, ypač paplitusi tarp ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų. Visgi, klaidinga manyti, kad tai tik vaikų liga – suaugusieji taip pat dažnai užsikrečia, ypač jei jų imuninė sistema nusilpusi arba infekcija perduodama lytiniu keliu.
Virusas pažeidžia tik paviršinį odos sluoksnį (epidermį) ir neplinta į vidaus organus. Patekęs ant odos, jis sukelia specifinių ląstelių proliferaciją, dėl ko susiformuoja būdingi mazgeliai. Svarbu suprasti, kad šie mazgeliai yra ne šiaip odos ataugos, o viruso „konteineriai”, kurių viduje tūno didžiulė infekcijos koncentracija. Būtent todėl bet koks fizinis kontaktas su pažeista vieta tampa rizikingu.
Kaip atpažinti šią ligą?
Prieš pradedant kalbėti apie gydymą ir draudimus, būtina tiksliai atpažinti, kaip atrodo užkrečiamasis moliuskas. Dažnai tėvai juos sumaišo su karpomis, vėjaraupiais ar paprastais spuogais. Pagrindiniai požymiai yra šie:
- Išvaizda: Tai kieti, kupolo formos mazgeliai, kurie gali būti odos spalvos, rausvi arba balkšvi (perlamutriniai).
- Dydis: Paprastai jie būna nuo 2 iki 5 milimetrų skersmens, t.y. maždaug smeigtuko galvutės arba nedidelio žirnio dydžio.
- Įdubimas: Vienas ryškiausių skiriamųjų bruožų – dauguma moliuskų centre turi nedidelį įdubimą (tarsi bambutę).
- Turinys: Viduje yra balta, varškės konsistencijos masė, kurioje ir kaupiasi virusas.
Kodėl griežtai draudžiama krapštyti ar spaudyti moliuskus?
Gydytojai dermatologai savo praktikoje nuolat susiduria su pacientais, kurių būklė pablogėjo būtent dėl bandymo „susitvarkyti” patiems. Yra trys pagrindinės priežastys, kodėl savarankiškas moliuskų krapštymas, spaudymas ar badymas adata yra griežtai draudžiamas.
1. Autoinokuliacija – viruso išplatinimas po visą kūną
Tai yra pagrindinė ir dažniausia problema. Medicininis terminas „autoinokuliacija” reiškia paties savęs užkrėtimą. Moliusko viduje esanti balta masė yra milijonų viruso dalelių židinys. Kai bandote išspausti ar nukrapštyti moliuską, ši masė patenka ant jūsų pirštų, panagių ir aplinkinės odos.
Užtenka vos nepastebimo mikroįbrėžimo sveikoje odoje, kad virusas ten įsitvirtintų. Todėl dažnai pastebima „linijinė” moliuskų plitimo tendencija – ten, kur vaikas pasikasė, po kelių savaičių atsiranda visa virtinė naujų mazgelių. Bandydami pašalinti vieną darinį, jūs rizikuojate vietoj jo „užsėti” dešimt naujų.
2. Antrinė bakterinė infekcija
Mūsų oda nėra sterili, o po nagais gyvena daugybė bakterijų (pavyzdžiui, stafilokokai ar streptokokai). Krapštant moliuską, pažeidžiamas odos vientisumas ir sukuriami atviri vartai bakterijoms. Virusinė infekcija pati savaime dažniausiai nesukelia skausmo ar stipraus paraudimo, tačiau prisidėjus bakterinei infekcijai situacija keičiasi:
- Mazgelis tampa raudonas, patinęs ir skausmingas.
- Gali pradėti kauptis pūliai.
- Pakyla vietinė ar bendra kūno temperatūra.
- Gali prireikti antibiotikų tepalų arba net geriamųjų antibiotikų kurso.
3. Randų formavimasis
Užkrečiamasis moliuskas pažeidžia tik epidermį, todėl natūraliai gyjant arba gydant profesionaliai, randų dažniausiai nelieka (arba jie būna minimalūs). Tačiau grubus mechaninis žalojimas – draskymas, gilus spaudimas – pažeidžia gilesnį odos sluoksnį (dermą). Kai pažeidžiama derma, oda gyja formuodama randinį audinį. Dažnai po savarankiško „gydymo” lieka duobėti randai (atrofiniai) arba hiperpigmentuotos dėmės, kurios gali išlikti visą gyvenimą.
Moliuskai ir atopinis dermatitas: pavojingas derinys
Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į vaikus ar suaugusiuosius, sergančius atopiniu dermatitu (egzema). Šių žmonių odos barjerinė funkcija yra sutrikusi, odoje yra daug mikroskopinių įtrūkimų. Dėl to moliuskų virusas plinta žaibiškai ir daug agresyviau nei sveikoje odoje.
Be to, egzema sukelia niežulį. Tai sukuria užburtą ratą: moliuskai sukelia egzemos paūmėjimą aplink save (vadinamąjį „moliusko dermatitą”), oda niežti, vaikas kasosi, taip išplatindamas virusą į vis didesnius plotus. Tokiais atvejais gydytojo įsikišimas yra būtinas, nes vien valios pastangomis susilaikyti nuo kasymosi beveik neįmanoma.
Profesionalūs gydymo būdai vs. laukimo taktika
Nors savarankiškai krapštyti negalima, tai nereiškia, kad visada reikia agresyvaus gydymo. Yra dvi pagrindinės medikų strategijos:
- Stebėjimas (Laukimo taktika): Jei moliuskų nedaug, jie netrukdo, nėra matomose vietose (pvz., ne ant veido) ir imuninė sistema stipri, jie gali išnykti savaime. Tai gali užtrukti nuo 6 mėnesių iki 2 metų. Organizmas pats atpažįsta virusą ir jį sunaikina.
- Intervencinis gydymas: Taikomas, kai moliuskai plinta, yra kosmetiškai matomose vietose arba sukelia diskomfortą. Gydytojas dermatologas gali pasiūlyti:
- Krioterapiją: užšaldymą skystu azotu.
- Kiuretažą: mechaninį pašalinimą specialiu steriliu įrankiu (kiurete). Tai atliekama steriliomis sąlygomis, dažnai nuskausminus, todėl rizika infekcijai ar randams yra minimali, priešingai nei krapštant namuose.
- Vietinius vaistus: specialius tirpalus su rūgštimis arba imunomoduliatoriais, kurie sukelia uždegimą ir skatina organizmą kovoti su virusu.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar moliuskais galima užsikrėsti baseine?
Taip, drėgna aplinka yra ideali vieta virusui plisti. Užsikrėsti galima ne tik tiesioginio kontakto metu, bet ir per bendro naudojimo daiktus – rankšluosčius, plaukimo ratus, gultus. Virusas gali išgyventi ant paviršių tam tikrą laiką.
Ar vaikas su moliuskais gali lankyti darželį ar mokyklą?
Taip, vaikai gali lankyti ugdymo įstaigas, tačiau bėrimus rekomenduojama uždengti (pleistru ar drabužiais), kad būtų sumažinta rizika užkrėsti kitus vaikus tiesioginio kontakto metu. Svarbu mokyti vaiką nesidalinti asmeniniais daiktais.
Ar suaugusieji turėtų nerimauti dėl moliuskų?
Jei moliuskai atsiranda lytinių organų srityje, tai laikoma lytiškai plintančia infekcija. Tokiu atveju būtina pasitikrinti ir dėl kitų LPI. Jei bėrimai išplitę visame kūne, vertėtų pasitikrinti imuninės sistemos būklę (pvz., dėl ŽIV ar kitų imunosupresinių būklių).
Ar liaudiški metodai, pavyzdžiui, actas arba česnakas, padeda?
Gydytojai nerekomenduoja naudoti agresyvių buitinių priemonių (acto esencijos, česnako kompresų). Nors tai gali nudeginti moliuską, dažniausiai stipriai nudeginama ir aplinkinė sveika oda, kyla cheminio nudegimo, skausmo ir randų rizika. Geriau naudoti vaistinėse parduodamus preparatus, skirtus būtent šiai problemai.
Higienos taisyklės ir prevencija siekiant išvengti užsikrėtimo
Kadangi visiškai izoliuotis nuo aplinkos neįmanoma, svarbiausia kovos priemonė yra tinkama higiena. Jei šeimoje jau yra narys, turintis užkrečiamąjį moliuską, būtina imtis griežtų priemonių, kad virusas nepersimestų kitiems. Pirmiausia, kiekvienas šeimos narys privalo turėti savo atskirą rankšluostį, kempinę ir patalynę. Maudymasis toje pačioje vonioje (ne duše) kartu su sergančiuoju taip pat didina riziką, nes virusas gali plisti per vandenį.
Sergantysis turėtų vengti skutimosi tose vietose, kur yra bėrimų, nes skustuvas veikia kaip tobulas viruso pernešėjas į sveikus odos plotus. Taip pat labai svarbu drėkinti odą. Sausa, suskeldėjusi oda yra labiau pažeidžiama ir pralaidesnė virusams. Reguliarus emolientų naudojimas ne tik pagerina odos barjerinę funkciją, bet ir mažina niežulį, taip padėdamas išvengti nevalingo kasymosi. Jei lankotės baseinuose ar sporto klubuose, visada tieskite savo rankšluostį ant bendro naudojimo gultų ar suoliukų ir po treniruotės nedelsdami nusiprauskite duše.
